Spausdinti

Istorija

Ką atliekų sektoriuje Lietuva paveldėjo iš sovietmečio? Apie 800 sąvartynų, kurie buvo išdygę bet kur ir bet kaip. Kiekvienas didesnis miestelis turėjo savo sąvartynus ar šiukšlynus, kuriems, geriausiu atveju, vietos valdžia buvo oficialiai skyrusi sklypą ir nutiesusi iki jo kelią. Čia visas atliekas be rūšiavimo veždavo tiek atliekų surinkėjai, tiek pavieniai žmonės.

2002 metais vien Klaipėdos apskrityje buvo suskaičiuoti veikiantys 32 nelegalūs sąvartynai ir užterštos teritorijos bei 7 dideli rajoniniai sąvartynai. Visi šie šiukšlių kalnai išaugo ant plikos žemės, be jokio pagrindo, be gruntinių vandenų apsaugos, atviri laukiniams gyvūnams ir paukščiams. Šalia didžiųjų sąvartynų kilo asocialių žmonių pašiūrės. Iš civilizuoto gyvenimo pasitraukę, nuo įvairių priklausomybių kenčiantys žmonės rausdavosi po atliekas rinkdami sau maistą ir pardavimui tinkančius daiktus. Savaime suprantama, kad tokių ekologinių ir socialinių kloakų turėjo nelikti.

Atgavusi Nepriklausomybę mūsų šalis pasuko Europos Sąjungos link. Tačiau siekdama tapti ES nare Lietuva turėjo paruošti namų darbus - 2002 metais Lietuva įsipareigojo pagal ES ekologinius reikalavimus sutvarkyti šalies atliekų sektorių. Visus 800 gamtą žalojančius sąvartynus reikėjo uždaryti, užsandarinti, kad pūvančių nuotekų skysčiai nesklistų į gruntinius ar paviršinius vandenis, neterštų ežerų, upių, o per jas - Baltijos jūros. Taip pat reikėjo pastatyti naujas, europietiškas ekologijos normas atitinkančias atliekų surinkimo vietas. Pagal su ES pasirašytus susitarimus, vietoj 800 uždarytų sąvartynų ir šiukšlynų turėjo likti tik 11. Ir jau ne tokie sąvartynai, kaip anksčiau, o nauji, sandarūs, nuolat prižiūrimi, saugūs, neprieinami pašaliečiams ir laukiniams gyvūnams.

2002 metais tarp Lietuvos Respublikos ir Europos Komisijos buvo pasirašyti finansiniai memorandumai, kuriuose mūsų valstybė įsipareigojo sukurti naują, europietišką, atliekų tvarkymo sistemą. Atliekų sektoriuje tapti europiečiais Lietuvai laiko duota iki 2020 metų. Iki tol turime sukurti visą infrastruktūrą, įsigyti įrengimus, kad atliekos būtų rūšiuojamos, racionaliai panaudojamos arba perdirbamos, o išrūšiuojamų atliekų kiekiai turi didėti kasmet ir pasiekti ES direktyvose numatytas normas.

Kas turėjo atlikti šį titanišką senų sąvartynų sutvarkymo ir visiškai naujos atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo darbą? Lietuvos Vyriausybė Atliekų tvarkymo įstatymu šį darbą delegavo savivaldybėms. Visų šalies apskričių savivaldybės turėjo susitarti tarpusavyje ir įsteigti 10 regioninių atliekų tvarkymo centrų (RATC). Būtent tik savivaldybių įmonėms – RATC‘ams - buvo numatyta skirti ES fondų paramą. Nes uždaryti senus ir pastatyti naujus regioninius sąvartynus šalies mąstu reikėjo šimtų milijonų litų. Tad vykdant Atliekų tvarkymo įstatymą 2002-2003 metais Lietuvoje prasidėjo Vyriausybės inicijuotas RATC‘ų steigimo bumas.

Klaipėdos mieste tuo metu atliekų tvarkymą koordinavo įmonė „Klaipėdos krašto atliekų tvarkymas“. Jos valdybos pirmininkas, tuometis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys, Valdemaras Anužis prisimena: „Bendrovė „Klaipėdos krašto atliekų tvarkymas“ įsikūrė pačioje Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo pradžioj, dar iki visuotinio privatizavimo vajaus. Įmonės dalininkais buvo Klaipėdos miesto savivaldybė, „Klaipėdos kartonas“, „Klaipėdos vanduo“, „Medienos gaminių kombinatas“, „Specialus autotransportas“ ir kitos įmonės, susijusios su atliekų tvarkymu arba sukaupiančios didelius atliekų kiekius. Tuomet visos jos dar buvo valstybinės. Kalotės sąvartynas tuo metu jau buvo arti visiško užpildymo. O Klaipėdai planuojant statyti naują sąvartyną reikėjo žemės sklypo. Tiksliai nebeprisimenu smulkmenų, bet per sklypo parinkimo procedūras vienu iš įmonės akcininku tapo ir Ūkio ministerija, kaip valstybinės žemės savininkė. Dumpiuose buvo planuojamas ir naujas uostamiesčio sąvartynas, ir pavojingų atliekų tvarkymo aikštelė. Ūkio ministerija daugiau rūpinosi pavojingomis atliekomis, o Klaipėdos savivaldybė – sąvartynu“.

Kadangi naują atliekų tvarkymo sistemą sukurti ir ES paramą gauti galėjo tik savivaldybių valdomos įmonės, Klaipėdos apskrityje reikėjo arba steigti naują įmonę, arba reformuoti jau veikiančią bendrovę „Klaipėdos krašto atliekų tvarkymas“, kuri turėjo numatytą sklypą naujam sąvartynui.

Klaipėdos savivaldybei nereikėjo dviejų įmonių, dirbančių iš esmės tą patį darbą. „Tuo metu buvau Miesto ūkio komiteto pirmininku, su savivaldybės delegacija dalyvavau mokymuose Bjorholme. Kaip tik ten nagrinėjome panašią situaciją, ir man kilo idėja, kaip įsteigti tokią atliekų tvarkymo įmonę Klaipėdoje“,- pasakojo Valdemaras Anužis.

Atliekų sektoriaus reformas kuravo ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Regiono plėtros taryba, kurios sudėtyje buvo visų apskrities savivaldybių vadovai. 2002 metų vasarą savivaldybių merai pasirašė jungtinę veiklos sutartį, pritardami sistemos kūrimui ir bendros įmonės steigimui.

Po to UAB „Klaipėdos krašto atliekų tvarkymas“ valdybos sprendimu buvo reorganizuotas. Ūkio ministerija pasitraukė iš UAB „Krašto atliekų tvarkymo centras“ akcininkų, pasiimdama pavojingų atliekų tvarkymo infrastruktūrą (jos pagrindu vėliau atsirado „Toksika“), o būsimo sąvartyno sklypas perduotas 2003 metais įsteigtai naujai bendrovei - UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (KRATC). Naujosios bendrovės pagrindinėmis akcininkėmis tapo visos 7 Klaipėdos apskrities savivaldybės, kurios sutartimi delegavo naujos atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo darbus bendrai įsteigtai bendrovei.

Skirtingai nuo kitų Lietuvos apskričių, kur RATC‘ai kūrėsi „plyname lauke“, Klaipėdoje naujai steigiamo KRATC akcininkais tapo keli juridiniai asmenys, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymą, seniesiems reorganizuotos įmonės akcininkams suteikiama dalis naujos įmonės akcijų.

Visgi daugiau nei 92 procentai akcijų ir sprendimų priėmimo galia liko septynioms Klaipėdos apskrities savivaldybėms. Naujieji akcininkai susitarė, kad kol vyksta sistemos kūrimas, KRATC nesieks maksimalaus pelno ir nemokės akcininkams dividendų. Bendrovė turi dirbti taip, kad mokesčių mokėtojai nebūtų apsunkinti didesnėmis, nei būtina sistemai išlaikyti, išlaidomis.

2003 metais naujai įsteigtas KRATC neturėjo nieko – nei biuro, nei komandos, nei metodikos, ką ir kaip daryti. Tačiau jau nuo pirmosios dienos privalėjo rūpintis Klaipėdos miesto sąvartynu, geriau žinomu Kalotės sąvartyno vardu. Šis sąvartynas buvo perpildytas, pagal teisės aktus jį jau reikėjo uždaryti. Ir nors naujam sąvartynui Dumpiuose buvo numatytas sklypas, iki jo pastatymo dar reikėjo nueiti kryžiaus kelius: paruošti projektą atitinkantį ES aplinkosauginius reikalavimus, įvykdyti viešuosius pirkimus projektuotojų parinkimui ir rangovo statybos darbams, išspręsti ginčus su aplinkinių žemės sklypų savininkais, gauti paskolą trūkstamoms lėšoms ir t.t. Turint galvoje, kad Lietuvoje dar nebuvo daryta nieko panašaus, kad naujasis Dumpių sąvartynas turės aptarnauti visą Klaipėdos apskritį, o tai reiškia, kad KRATC turės minti visų institucijų koridorius 7 savivaldybėse, niekas nežinojo, kiek laiko užsitęs visos procedūros ir kada į naująjį sąvartyną bus galima vežti atliekas. O jas vežti reikėjo kasdien.

Traktorius-presas „Tania“
Traktorius-presas „Tania“

Siekiant pratęsti Kalotės sąvartyno eksploatacijos laiką, buvo nupirktas traktorius-presas, vietinių pramintas „Tania“. Didžiulė mašina važinėjo ant sąvartyno kaupo ir savo 33 tonų svoriu spaudė naujai atvežamas atliekas. Deja, kartais suspausdavo ne tik atliekas... Prieš dešimtį metų miesto sąvartynas buvo tapęs namais ar išgyvenimo vieta šimtams žmonių. Kalotės sąvartyno papėdėje įsikūrusiame pašiūrių kaimelyje gyveno taip vadinami „sąvartyno žmonės“. Daugelis jų dėl žalingų įpročių buvo netekę būsto, darbo ir prisiglaudę čia, nes atliekose rasto maisto pakakdavo prasimaitinti. Ant sąvartyno kalno po šiukšles nuolat rausdavosi kelios dešimtys žmonių, ieškančių ir net besipešančių dėl vertingesnių radinių. Rastas metalo gabalas ar surinktas kartono ryšulys buvo nešamas į šalia sąvartyno įsikūrusių „verslininkų“ buveines ir iškeičiamas į kelis litus arba „pilstuko“ butelį. Presavimo mašinai suspaudus šiukšles jų revizija tapdavo daug sudėtingesnė, tad sąvartyno žmonės rizikuodami gyvybe stengdavosi kuo greičiau pagriebti ką nors vertingesnio tiesiog iš po mašinos ratų. Keletas nelaimėlių taip ir žuvo.

KRATC administracija privalėjo rasti sprendimą, kad nelaimės ir betvarkė sąvartyne baigtųsi. Bet susidūrė ne tik su benamių žmonių apatiškumu. Prie sąvartyno įsikūrę metalo ir kartono supirkėjai ėmė atvirai grasinti KRATC darbuotojams, kai jie pabandė įvesti civilizuotą tvarką - ėmėsi legaliai supirkti žmonių surinktas antrines žaliavas, o ne keisti jas į alkoholinius gėrimus. Kitas KRATC žingsnis tvarkos link - nuspręsta atliekas rūšiuojančius žmones įdarbinti, suteikiant jiems visas socialines garantijas. Numanant, kad gali kilti visokiausių rūpesčių su šių žmonių darbo drausme, nepatenkintų supirkėjų - konkurentų intrigomis, KRATC nenorėjo rizikuoti ir nusprendė sąvartyno darbuotojams įsteigti atskirą įmonę – UAB „Anabazis“ (dabartiniu metu statusas pakeistas į VšĮ "Anabazis", kurios 100 proc. akcijų valdytojas yra KRATC).

Panorėję kabintis į gyvenimą sąvartyno žmonės gavo reguliarų ir normaliai apmokamą darbą, bet turėjo nebegirtuokliauti, paisyti darbo saugos reikalavimų, klausyti vadovų nurodymų. Kai kurie iš jų ir šiandien dirba „Anabazyje“, nors prieš tapdami įmonės darbuotojais net neturėjo asmens dokumentų – paso išdavimo formalumus už juos tvarkė KRATC personalas.

„Sąvartyno žmonės“
„Sąvartyno žmonės“

Kol vieni KRATC darbuotojai rūpinosi veikiančiu sąvartynu, buvo suformuota administracijos komanda, turinti per trumpiausią laiką pastatyti naująjį regioninį Dumpių sąvartyną. KRATC biuras įsikūrė Klaipėdos miesto savivaldybei priklausančiose patalpose Tomo gatvėje, kuriose iki tol veikė UAB „Klaipėdos turizmo informacijos centras“. Šią įstaigą savivaldybė nusprendė likviduoti dėl nuostolingos veiklos. KRATC įsikėlė į avarinės būklės patalpas, jas kosmetiškai suremontavo, sumokėjo likviduotos įmonės skolas ir iki šiol tebesaugo archyvus bei išdavinėja buvusiems darbuotojams pažymas.

Naujai suformuota KRATC administracija pradėjo veiklą 2003 metų rudenį, o po gero pusmečio jau buvo paruošusi dokumentus ir pasirašiusi dvi svarbias sutartis: su UAB “Krašto projektai ir partneriai” – dėl 39 likviduotinų sąvartynų uždarymo, naujojo Klaipėdos regiono sąvartyno ir atliekų priėmimo bei kompostavimo aikštelių statybos projektavimo, o su Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) dėl projekto finansavimo.

Buvusios patalpos Tomo g.
Buvusios patalpos Tomo g.

Be Dumpių sąvartyno negalėjo funkcionuoti naujai kuriama Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo sistema. Tad pirmiausia imtasi jo statybos. Detalaus plano ruošimas ir derinimas neapsiėjo be trukdžių. Nors naujajam sąvartynui sklypas buvo parinktas dar iki KRATC atsiradimo, detaliojo projekto ruošimo ir jo svarstymo metu ne vienas gretimų sklypų savininkas pareiškė pretenzijas, jog esą dėl nemalonios sąvartyno kaimynystės nuvertės jų turimi sklypai. Projekto rengėjams bei KRATC vadovams teko ne vieną kartą susitikti su aplinkinių gyvenviečių bendruomenėmis, aiškinti situaciją savivaldybių politikams. Dėl atskirų aikštelių planų kai kurios bendruomenės su projektuotojais įsivėlė į ilgamečius teismus. Tačiau Dumpių sąvartyno detaliojo plano svarstymai vyko sėkmingiau ir 2006 metų pavasarį būsimojo sąvartyno vietoje jau burzgė traktoriai. 11,6 mln. litų vertės statybos darbų viešąjį konkursą laimėjo UAB „Hidrostatyba“.

Kuo šis europietiškas sąvartynas turėjo skirtis nuo ankstesnių, įrengtų sovietmečiu? Sandarumu. Jei anksčiau sąvartynai buvo įrengiami ant plikos žemės, Dumpių sąvartyno dugnas – visiškai nepralaidus jokiems skysčiams. 6 metrų gylio atliekų talpyklos dugnas iš pradžių buvo padengtas pusės metro sutankinto molio sluoksniu, po to klojama itin atspari medžiaga - geosintetinis molio įtvaras, vėliau geomembranos ir geotekstilės sluoksniai. Visas tas dugno "sumuštinis" užpilamas filtraciniu smėlio sluoksniu, įrengiant drenažo - filtrato surinkimo linijas. Visa tai tam, kad nė lašas skysčio iš atliekų kaupo nepatektų į dirvožemį, o per drenažinę sistemą būtų surenkama ir išpumpuojama į valymo įrenginius.

Po pusantrų metu nuo statybos pradžios, 2007-ųjų gruodį, oficialiai pranešta apie Dumpių sąvartyno statybos pabaigtuves, o nuo 2008 metų balandžio čia pradėtos vežti Klaipėdos regiono savivaldybių atliekos. Naujoji atliekų tvarkymo sistema pradėjo veikti.

Dabar buvo galima uždaryti senąjį Kalotės sąvartyną, bei imtis likusių apleistų 38 apskrities šiukšlynų ir rajoninių sąvartynų sutvarkymo - rekultivacijos.

Atkreipkite dėmesį į skaičius. Naujasis regioninis Dumpių sąvartynas kainavo 11,6 mln. litų. O uždaryti ir žaliuojančiu kalnu paversti senąjį Kalotės sąvartyną prireikė net 18,8 mln. litų. Visų Klaipėdos regiono savivaldybių savąrtynų - Glaudėnų, esančio Kalotėje, Kiškėnų (Klaipėdos raj.), Joskaudų (Palanga), Puodkalių (Skuodo raj.), Ankštakių (Kretingos raj.), Rumšų (Šilutės raj.) ir Neringos savivaldybės - uždarymo darbai kainavo 30,877 mln. litų.

Žaliuojantis kalnas
Žaliuojantis kalnas

Šiems sąvartynams buvo nulyginti šlaitai, jie uždengti lietaus vandeniui nelaidžiu sluoksniu. Atliekų kalnai sutankinti, sutvirtinti molingo grunto, žvyro bei juodžemio sluoksniais, apsodinti žole, o aplink sąvartynus nutiesti drenažiniai vamzdynai filtrato surinkimui. Šie darbai regione baigti 2012 metais. Tačiau rekultivuotų sąvartynų priežiūra dar tęsis nuo 5 iki 20 ar dar daugiau metų. Visą šį laiką KRATC stebės sąvartynų aktyvumą – atliekamo monitoringo duomenys parodys, kaip vyksta atliekų puvimo ir irimo procesai. O kol jie vyksta, išsiskiria taršūs skysčiai – filtratas, kurį privaloma surinkti ir išvežti į valyklą. Būtina ir bent kartą per metus ant sąvartynų nušienauti žolę, kad ant jų nepradėtų augti krūmai ir medžiai, šaknimis ardantys sandarų kaupą. Tad senų sąvartynų priežiūra taip pat kainuoja. Šias išlaidas turi padengti ne kas kitas, o mes visi - dabar mokantys už atliekas.

Klaipėdos RATC buvo vienas pirmųjų šalyje, pastatęs naują ekologiškai patikimą sąvartyną. Bet būti pirmuoju ne visada yra laimė... Dabar KRATC laukė kur kas painesnės užduotys - pakeisti regiono visuomenės įpročius ir priversti juos elgtis su atliekomis civilizuotai: mesti tik į konteinerius, rūšiuoti, sąžiningai mokėti už šią paslaugą. Taip pat suvaldyti rinkoje dirbančius atliekų vežėjus. Prisimenant laikus iki naujos atliekų tvarkymo sistemos įvedimo, atliekų tema buvo itin populiari Klaipėdos miesto žiniasklaidoje. Štai ką 2006 metų Kūčių išvakarėse, rašė „Vakarų ekspresas“:

„Artėja šventės ir miestelėnams vėl akis badys apšnerkšti atliekų konteineriai. Nors nereikia nei švenčių, šiukšlėmis perkrauti konteineriai - jau kasdieniškas vaizdelis. (...)...perpildyti konteineriai, laiku neišvežamos atliekos, augančios atliekų išvežimo paslaugų kainos, kurios atskiruose miesto rajonuose dar ir gerokai skiriasi, net trečdalio atliekų turėtojų nenoras mokėti už atliekas, naudojantis svetimais konteineriais.(...) Pastaraisiais metais atliekų išvežimo paslaugų kainos gyventojams Klaipėdoje išaugo nuo 14 iki 16 - 18 centų ir daugiau už 1 kv. metrą, nelygu kaip suderėjo namų valdos su vežėjais. Tačiau Savivaldybės Aplinkos kokybės skyriaus specialistai, nuolat stebintys šį procesą, pastebi, jog pabrangus šiukšlių išvežimo paslaugai, darbų kokybė toli gražu nepagerėjo. "Išties čia dar daug netvarkos ir pažeidimų. Ne kartą teko matyti ir užfiksuoti vaizdą, kaip šiukšlių mašina, sustojusi prie trijų konteinerių, du išsipila, o vieną palieka pilną. Kartais išvis pravažiuoja pro konteinerius, jeigu jie nėra pilni su kaupu. Ar tai nereiškia, kad vežėjai "taupo" reisus į sąvartyną, kur už šiukšlių deponavimą reikia mokėti tiksliai jas pasvėrus?(...)",- svarstė Aplinkos kokybės skyriaus vedėja Daiva Berankienė. “

2008 metais situaciją Klaipėdoje buvo dar pablogėjusi. Daug kur atliekų surinkimas vyko pagal principą – „noriu moku, noriu – ne“. Senamiesčio kavinės, parduotuvės turėjo savo individualius spynomis ir grandinėmis užrakinamus konteinerius, bet... neturėjo šiukšlių. Tačiau šalia komersantų įstaigų stovintys nerakinami gyventojų konteineriai buvo nuolat perpildyti parduotuvių bei kavinių pakuotėmis, o senamiestį lankantys užsieniečiai kaip egzotiką fotografuodavo šiukšlynus pačiame Klaipėdos centre. Nors miesto savivaldybė turėjo kontroliuoti atliekų vežimo tvarką, ji tam neturėjo nei techninių galimybių, nei tiek darbuotojų. Pavieniai aplinkosaugininkų reidai ir baudos buvo per menkas ginklas su visuotiniu atliekų slėpimu. Juk kuo mažiau parodydavai atliekų, tuo mažiau už jas reikėjo mokėti. Atliekas slėpė kas kaip išmanė. Per patį statybų bumą 2006-2008 metais gyventojai ir įmonės statybines šiukšles vežė ne į sąvartyną (juk ten reikia mokėti!), o vertė į aplink Klaipėdą esančius miškelius, pakeles. O į miesto sąvartyną atvažiuodavo trečdaliu daugiau atliekų, negu jų turėjo būti pagal atliekų vežėjų pateikiamą statistiką. Trumpiau sakant, betvarkė buvo tokia, jog ir velnias koją nusilaužtų. Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir kitose Klaipėdos apskrities savivaldybėse. Išskyrus Kalotės sąvartyną, kitose savivaldybėse į sąvartynus vežamų atliekų niekas net nesverdavo.

Suprasdamos esamos situacijos beviltiškumą visos regiono savivaldybės prieš įvedant kardinaliai naują atliekų tvarkymo sistemą pasirašė koncesijos sutartis, deleguodamos administravimo vargą ir atsakomybę KRATC. Tiesa, vėliau penkios savivaldybės persigalvojo – nusprendė administruoti atliekų surinkimą pačios. Bet KRATC pasitikėjusios Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybės 2008 metais pirmosios regione įsivedė naują atliekų surinkimo ir tvarkymo apmokėjimo sistemą – vietinę rinkliavą.

Be abejo, tą naująją administravimo ir apmokestinimo sistemą prieš įvedant dar reikėjo sukurti. ES reikalavimas buvo vienas – taikyti principą „teršėjas moka“. Tai reiškia, kad už atliekas turi mokėti visi – kiekvienas žmogus, kiekviena įmonė, nes jei gyveni, dirbi – reiškia terši. Logiška. Bet lengva pasakyti, o kaip tai padaryti?

KRATC Suomijoje nusižiūrėjo skandinavišką atliekų tvarkymo ir apskaitos modelį. Bet tikslios metodikos perengimui reikėjo duomenų. O iš kur juos gauti? Europoje buvo skaičiuojama, kad vidutiniškai vienas žmogus per metus sukaupia apie 500 kg komunalinių atliekų. O kiek sukaupia lietuvis? Kiek klaipėdietis? Kiek Klaipėdoje gyvena žmonių, kiek bus surenkama atliekų? Ne tik KRATC, savivaldybių, bet ir Aplinkos ministerijos specialistams teko burti skaičius ir rekomendacijas iš kavos tirščių. Niekas tokios statistikos neturėjo ir vieningos metodikos Lietuvoje nepasiūlė. Vienintelis tuomet tiksliausiai nustatomas ir žinomas dalykas buvo nekilnojamas turtas. Jo apskaitą gana preciziškai fiksavo valstybės įmonė Registrų centras. Tad Klaipėdoje ir Neringoje buvo pasirinkta apmokestinti visus turto savininkus, rinkliavą skaičiuojant pagal turimą ar naudojamą plotą bei turto paskirtį.

Vos prakalbus apie nuo 2008 metų liepos 1 dienos Klaipėdoje įvedamą naują mokėjimo už atliekas tvarką – vietinę rinkliavą, pasipylė garsūs įvairių visuomenės grupių protestai. Iš dabarties pozicijų vertinant aną laikotarpį, kitaip ir negalėjo būti. Gyventojams mokestinė našta už šią paslaugą išaugo maždaug trečdaliu. Mažos įmonės, vietoj anksčiau įprastų keliasdešimties litų, turėjo mokėti šimtus ar net tūkstančius litų. Daugelio individualių namų savininkai išvis pirmąkart gavo pranešimus, kad už atliekas reikės mokėti. Atliekų vežėjai taip pat pajuto kietą KRATC kontrolę – pirštu buvo badoma į kiekvieną neišvežtą konteinerį ir uždarbis, matyt, nebebuvo toks gausus. Viso to masinio nepasitenkinimo pasekmė - KRATC atsidūrė teismų karuselėje. Iš pradžių teisinės situacijos nesupratę gyventojai, politikai ir net Vyriausybės atstovai, apskundė vietinės rinkliavos teisėtumą. Vežėjai padavė KRATC į teismą dėl galimų konkurencijos suvaržymų. Vienas kitas įpykęs pilietis ar verslininkas pradėjo bylinėtis su KRATC individualia tvarka. Čia ir paaiškėjo, kaip nesaldu būti pirmuoju reformatoriumi – ne tik KRATC, bet visos šalies atliekų tvarkymo centrai bei juos valdančios savivaldybės su nerimu laukė teismų sprendimų. Nes jei per visas instancijas keliaujančios bylos būtų pasibaigusios KRATC ir Klaipėdos miesto savivaldybės pralaimėjimu, daugeliui šalies savivaldybių būtų tekę iš naujo imtis atliekų administravimo sistemos kūrimo. Bet, pasirodo, viskas buvo padaryta pagal įstatymo raidę - KRATC iki šiol iš visų procesų išėjo laimėtoju.

Rinkliavos įvedimas ir nauja paslaugos administravimo forma akivaizdžiai pakeitė situaciją Klaipėdos ir Neringos miestuose. Vežėjai nebepalikdavo kiemuose neištuštintų konteinerių, nes jiems buvo mokama tik už į sąvartyną atvežtas atliekas. Kuo daugiau atveži - tuo daugiau uždirbi. Gyventojams ir įmonėms taip pat nebeliko prasmės slėpti atliekas, nes kur tu jas bedėtum, mokėti reikės tiek pat. Griežta KRATC rinkliavos surinkimo tvarka iš pradžių gal kai kam ir kėlė nepasitenkinimą, bet dauguma miestiečių permainas sutiko palankiai. Nepaisant 2009 metais šalį užgriuvusio sunkmečio, vietinę rinkliavą klaipėdiečiai mokėjo labai pareigingai – per pirmuosius metus už atliekų tvarkymą atsiskaitė daugiau nei 94 procentai rinkliavos mokėtojų. Lyginant su kitais šalies RATC‘ais, Klaipėdoje šis rodiklis buvo pats geriausias.

Kitos 5 Klaipėdos regiono savivaldybės, nusprendusios atliekų tvarkymą administruoti pačios, vietinę rinkliavą įsivedė kas pusmečiu, kas metais vėliau, o Klaipėdos rajono savivaldybė uždelsė net ketverius metus - iki 2012 vasaros. Variacijos su rinkliavos skaičiavimo metodais ir dydžiais keliose savivaldybėse baigėsi tuo, jog savivaldybių vadovams teko skaičiuoti nuostolius ir ieškoti biudžetuose papildomų lėšų, kad padengti atliekų vežėjams ir tvarkytojams susidariusias skolas. Klaipėdos mieste priešingai – surinkta per daug rinkliavos. Tačiau tai atrišo rankas uostamiesčio politikams, kurie nuo 2013 metų sumažino rinkliavą visiems mokėtojams 15 procentų ir dar paliko rezervą gyventojų aplinkos gerinimui - požeminių konteinerių įrengimui.

2012 metais naujoji atliekų tvarkymo sistema jau veikė visose Klaipėdos apskrities savivaldybėse. Principas „teršėjas moka“ įgyvendintas, o administravimo tvarkos tobulinimas – nuolaidų, skatinimo priemonių taikymas - yra nesibaigiantis procesas visose pasaulio šalyse. Tačiau tai politikų ir savivaldybių administracijų uždavinys – sudėlioti mokesčių sistemą taip, kad pakaktų lėšų visos atliekų sistemos išlaikymui, o visi mokėtojai nesijaustų skriaudžiami. Tuo tarpu KRATC dar laukia vienas nelengvas darbas – atliekų rūšiavimo infrastuktūros sukūrimas ir rūšiavimo įpročių suformavimas visuomenėje.

ES reikalavimai griežti – iki 2013 metų į Lietuvos sąvartynus turi patekti ne daugiau 50 procentų (skaičiuojant nuo 2000 metų kiekio) biologiškai skaidžių atliekų - popieriaus ir kartono, medienos, maisto gamybos, natūralaus pluošto audinių ir kt. Kalbant apie Klaipėdos regiono Dumpių sąvartyną, tie 50 proc. sudarytų 48 800 tonų per metus. O 2020 metais Europos Sąjunga mums leidžia, kad į sąvartynus patektų dar mažiau - tik 35 proc. biologiškai skaidžių atliekų. Nesilaikant ES direktyvų, tiek Lietuvą, tiek atskiras savivaldybes gali užgriūti sankcijos - finansinės baudos už rūšiavimo normų nevykdymą.

Tačiau kaip pastatyti sąvartyną, įdiegti administravimo sistemą, buvo konkretu ir gana aišku. O kaip pakeisti žmonių įpročius, kad jie pradėtų rūšiuoti? Ir ne bet kaip, o per kelis metus išmoktų išrūšiuoti tokius kiekius, kokius Vakarų Europa pasiekė per kelis dešimtmečius. Atliekų rūšiavimo kultūra senosiose Europos valstybėse gyvuoja apie 30 metų, to mokoma darželiuose, mokyklose, rūšiavimas reglamentuotas įstatymais ir kontroliuojamas visose grandyse. O Lietuvoje viso to dar nėra. Skirtingai nuo kitų komunalinių paslaugų, atliekų sektorius yra pats nepatogiausias vartotojui. Kai gyventojas nori vandens - pakanka atsukti kraną, ir jis bėga. Skaitliukas suskaičiuoja kiek sunaudota, ir mėnesio pabaigoje žmogus gauna sąskaitą. O norint civilizuotai sutvarkyti savo atliekas, pats gyventojas turi jas išrūšiuoti ir išmesti į atitinkamus konteinerius. Bet ant konteinerio nei skaitliuko pastatysi, nei kiekvienam gyventojui po konteinerį duosi. O kur dar psichologiniai barjerai – neduok Dieve, kaimynas mane pamatys prie konteinerių ilgiau stovintį, dar pagalvos kad nusiritau iki „bomžo“... O jei rimtai: kokia prasmė žmogui rūšiuoti, jei nėra apčiuopiamos naudos? Atsakymas daug kam žinomas - vardan aplinkosaugos. Bet akivaizdu, kad tokių idėjiškų žmonių, netinginčių teptis rankas ir sutalpinti ankštuose butuose 3-4 maišus skirtingoms atliekoms, pas mus dar yra mažai: Klaipėdoje 2011 metais iš komunalinių atliekų išrūšiuojama vos 8-10 procentų antrinių žaliavų, kai Norvegijoje – apie 60 procentų. Kodėl? Nes skiriasi visuomenės įpročiai, įstatymai ir... rūšiavimo infrastuktūra.

Aplinkosaugininkai rūšiavimą skirsto į du etapus: pirminis – kai rūšiuojama atliekų susidarymo vietoje, ir antrinis – kai specialia įranga atliekas rūšiuoja jas surenkančios ir tvarkančios įmonės. Klaipėdoje dar veikia ir papildančios sistemos – verslininkams leista supirkti ar kitaip susitarti su įstaigomis, firmomis, kad jos abipusiai naudingomis sąlygomis papildomai rūšiuotų atliekas.

Didžiųjų atliekų surinkimo aikštelė
Didžiųjų atliekų surinkimo aikštelė

Pirminio rūšiavimo grandis – tai „varpeliai“ miesto kiemuose. Vertinant statistiškai, šių rūšiavimo konteinerių mūsų mieste jau yra pakankamai, kaip ir išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse. Tačiau skirtingai nuo senosios Europos, Klaipėdos regione norintiems rūšiuoti gyventojams dar trūksta vienos labai svarbios infrastuktūros dalies – specialių aikštelių didžiųjų ir kompostuojamų atliekų surinkimui. Tai tokios aikštelės su daugybe konteinerių,
į kurias žmonės patys gali atvežti ir išrūšiuoti bei nemokamai palikti nebereikalingus daiktus: buitinės elektros bei elektroninės įrangos atliekas, padangas, tekstilės gaminius, dienos šviesos lempas, tepalus, baldus, mišrios statybos ir griovimo atliekas ir kt. Taip pat dar nėra įrengtos kompostavimo aikštelės, kur gyventojai ir įmonės galės palikti žaliąsias atliekas – nupjautą žolę, medžių lapus ar nugenėtas šakas.

Kompostavimo aikštelė
Kompostavimo aikštelė

Pirmosios rūšiavimui ir atliekų surinkimui skirtos vietos visose Klaipėdos regiono savivaldybių teritorijose turi atsidaryti 2012-2013 metais. Aikštelių statyba pradėta 2012 m. vasarą ir finansuojama iš Europos Sąjungos Sanglaudos fondo (apie 15 mln. litų), valstybės biudžeto (apie 0,3 mln. litų) bei KRATC lėšomis (daugiau kaip 3 mln. litų). Ar ši sistema pagerins rūšiavimo rodiklius ir pakeis žmonių įpročius? Kolegų iš Alytaus RATC pavyzdys nuteikia optimistiškai: jie rūšiavimo aikšteles atidarė prieš 8 metus, pirmieji Lietuvoje. Pasak Alytaus RATC vadovo Algirdo Reipo, pačioje pradžioje į šias aikšteles iš visos apskrities buvo atvežama tik 50 tonų didžiųjų atliekų, o apie 500 tonų – išmetama prie daugiabučių konteinerių. Dabar jau priešingai – tik mažuma senų baldų, televizorių, padangų paliekama kiemuose, o apie 500 tonų šių atliekų žmonės patys atveža į aikšteles. Tačiau šie rūšiavimo įpročiai susiformavo ne per vienerius metus. Matyt ir Klaipėdos regione teks nueiti netrumpą kelią, kol miestų ir miestelių bendruomenės nebenorės matyti per langus, kaip jų kieme asocialūs žmonės prie konteinerio drasko senus baldus, ar ardo buitinę techniką išlupdami metalą ir palikdami netvarką. Daug geriau, kai viską, ko nebereikia, patys išveža į specialią vietą ir atiduoda atliekų perdirbėjams. Tokia yra Vakarų Europos patirtis.

Žolė, lapai, šakos, valgio likučiai – šios atliekos sudaro nuo 35 iki 50 procentų viso atliekų kiekio. Tačiau pagal ES reikalavimus jos neturi patekti į komunalinių atliekų sąvartyną. Priežastys labai racionalios: šios atliekos labai greitai didina sąvartyno kalną, o be to jos pūdamos išskiria labai daug kenksmingų medžiagų, kurios teršia planetos orą ir didina šiltnamio efektą. Tačiau rūšiuojant žaliąsias atliekas ir nepilant jų į mišrių atliekų sąvartyną, galima turėti naudos. Biodegraduojančias atliekas galima perdirbti – kompostuoti. Tinkamai jas susmulkinus ir supūdžius, gaunamas derlingas juodžemis. Mokslininkai netgi bando šias atliekas paversti kuru. Kompostuojamoms atliekoms surinkti ir sutvarkyti taip pat reikia pastatyti aikšteles, nupirkti specialią įrangą, išdalinti žmonėms konteinerius. Pirmuosius žingsnius KRATC žengė dar 2009 metais. KRATC pirmasis Lietuvoje gyventojams pradėjo dalinti nemokamas kompostines, kad jie rūšiuotų žaliąsias atliekas savo valdose ir nemestų atliekų į bendrus konteinerius. 2012 metais tokių individualių kompostinių apskrityje išdalinta apie 10000. O 2013-2014 metais visose apskrities savivaldybėse įrengtos kompostavimo aikštelės, kur žaliąsias atliekas gali atvežti tiek įmonės, tiek gyventojai.

O dabar nuo rūšiavimo infrastruktūros sukūrimo grįžkime į realybę. Pasak specialistų, su pirminiu rūšiavimu – varpeliais, kompostinėmis, atliekų surinkimo aikštelėmis, papildančiomis sistemomis - mes artimiausiu metu galėsime išrūšiuoti tik kokius 15-20 procentų visų atliekų. Nors ES reikalavo jau 2013 metais išrūšiuoti 50 procentų biologiškai skaidžių, o nuo 2020 metų - ir tiek pat antrinių žaliavų. Kažkas ne taip? Reikalavimai ir realybė prasilenkia? Taaip, bet nėra čia jokio kriminalo - daugelyje pasaulio šalių pirminis rūšiavimas yra gana žemo lygio – gyventojų išrūšiuojami kiekiai yra nereikšmingi. Tačiau tai, ko nepadaro gyventojai, turi padaryti atliekų tvarkytojai. Todėl visi Lietuvos RATC‘ai stato galingus rūšiavimo įrenginius ir sąvartynuose dar kartą persijos, išrūšiuos visas atliekas. O vėliau jos bus atiduotos perdirbimui arba kitokiam naudingam panaudojimui. KRATC ne išimtis – 2015-2016 metais ketinama paleisti į darbą galingą rūšiavimo įrangą (rūšiavimo gamyklą) Dumpių sąvartyne, kur bus galima išrūšiuoti visas atvežamas Klaipėdos regiono atliekas - per metus apie 130 tūkstančių tonų.

Klaipėdos miesto savivaldybė yra viena iš nedaugelio Lietuvoje, kuri laiku įvykdė ES keliamus reikalavimus dėl biologiškai skaidžių atliekų rūšiavimo arba naudingo jų panaudojimo. 2013 metais uostamiestyje pradėjo veikti termofikacinė jėgainė, deginanti biokurą ir išrūšiuotas komunalines atliekas, o iš jų pagaminama elektros energija bei šiluma. Žinoma, prieš deginimą atliekas KRATC ar kiti atliekų tvarkytojai turi išrūšiuoti. Kol neveikia rūšiavimo gamykla, KRATC Dumpių sąvartyne naudoja paprastesnę rūšiavimo liniją, kurioje iš bendro srauto atskiriamos deginimui netinkamos medžiagos.

Atliekų tvarkymas – nesibaigiantis procesas. Kad ir kaip tobulai berūšiuotume, bus atliekų, kurių neįmanoma perdirbti arba panaudoti antrąkart. Taip pat ir pats rūšiavimas – kuo preciziškesnis, tuo brangesnis. Tad ir Klaipėdos regione ateis laikas, kai reikės statyti naują sąvartyną, pirkti naują techniką, įrengimus, nes sąvartyne viskas tarnauja trumpiau – dulkės, atliekų rūgštys negailestingai gadina mechanizmus ar transporto priemones tiek iš išorės, tiek iš vidaus. O tai reiškia viena: atliekų tvarkymas yra brangi prievolė, todėl visuomenės interesus ginantys sąvartynų administratoriai ir atliekų tvarkytojai stengiasi uždirbti papildomų pajamų, kad atliekų sistemos išlaikymo našta mokesčių mokėtojams būtų kuo lengvesnė. KRATC dar 2009 metais nusprendė sekti vakariečių pėdomis ir sutvarkyto Kalotės sąvartyno infrastuktūrą išnuomojo energijos gamintojams.

2010 metais Glaudėnų sąvartyne pradėtos deginti iš pūvančių atliekų išsiskiriančios dujos, taip pagaminant elektros energiją. Jėgainę įrengė Didžiosios Britanijos įmonių grupės "ENERG-G" padalinys Lietuvoje. KRATC neinvestavo nė lito, bet gauna dalį pajamų nuo parduotos elektros energijos. Virš 100 000 litų kasmet. Šiuo atveju svarbu ne tik finansai – sudeginant sąvartyno dujas mažinama oro tarša, šiltnamio efektas, gaminama atsinaujinanti energija, tad tai yra ir aplinkosauginis projektas.

Taip pat KRATC yra pasiruošusi išnuomoti Glaudėnų sąvartyno kalną vėjo jėgainių statytojams – yra atlikta studija, kurios teigimu tai labai palanki vieta žaliosios energijos gamybai. Dar daug metų aplink šį ir kitus didžiuosius sąvartynus bus pusės kilometro sanitarinė zona, kur neleidžiama nei ūkininkauti, nei statyti gyvenamųjų namų. Tad vėjo jėgainių kaimynystė lyg ir niekam netrukdytų. Bet kol kas šie visiems regiono gyventojams naudingi sumanymai yra užstrigę visuomenės diskusijose.

Vakarų Europoje ne vienas rekultivuotas sąvartynas yra paverstas saulės jėgainių parku. Šios idėjos realizacija irgi yra KRATC planuose. Preliminariais paskaičiavimais iš visų atsinaujinančios energetikos projektų KRATC galėtų gauti iki 2 mln. litų pajamų kasmet. O tai būtų kone dešimtadalis visos Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo sistemos išlaikymui būtinų lėšų.